- ištylėti
- ištylė́ti Š 1. intr. KŽ kurį laiką tylėti: Užpyks ko, ir ištỹli visą dieną DŽ1. Atsitikdavo, kad mokinys ir profesorius ištylėdavo visą valandą V.Myk-Put. | prk.: Nejaugi dešimtį metų ištylėjęs [laikrodis] ėmė eiti? rš. ║ prk. kurį laiką nerašyti, neatsiliepti raštu: Metus kaip žemė ištylėjau, nei broliams, nei seserims neparašiau rš. 2. refl. Š pakankamai tylėti: Jau kai jis kalba, tai kalba, bet kai nutyla, tai nutyla. Tegu išsityli V.Myk-Put. 3. intr. įstengti tylėti, neatsiliepti, neatsakyti, ištverti nekalbėjus: Sunku ištylė́ti, girdint tokią jo kalbą DŽ. Nebeištylė́jau ir atsišaukiau Ds. Kai ištyliù nieko nesakius, tai nėr piktumo (nesipykstame) Gs. Aš negaliu ištylė́t – turiu prašnekyt, kai susipykstu Alk. Jai galvą nukirsk, o teip neištylė̃s Snt. Siusi pasiusi, neištylė́si, kai visi šnekam, kai tu čia ištylė́si [p]Erž. Martelė tylėjo ir neištylė́jo Jz. Aš anytėlei neištylėjau neištylėjau, atsikalbėjau LTR(Srj). 4. tr. BsPIV189(Brt), Ėr neišduoti, neatskleisti paslapties: Ji ištỹlia: gali pasakyt kokį slaptą – ji niekam nepasakys Jrb. Neištylėjo jis pats, ko tylėti buvo prašęs A.Baran. | Ir neišverksi, ir neišdainuosi, gal tiktai ištylėsi tą gerumą J.Marcin. 5. intr. Vgr atsiklojėti (apie linus): Iškuls tus linus, paskuo reik anus, tus šiaudelius paskleisti, nu tad ìštylia anie Klk. \ tylėti; atitylėti; ištylėti; nutylėti; patylėti; pertylėti; pratylėti; pritylėti; sutylėti; užtylėti
Dictionary of the Lithuanian Language.